neringa @ florida: October 2012

2012-10-30

III dalis. Halloween - daugiau smagumo, prašom :)

Visai kas kita buvo, kai šį sekmadienį apsilankėme tradiciniame Green Market (Žaliame Turgelyje) mūsų kaimynystėje, vykstančiame kiekvieną savaitgalį. Štai tokiose vietose pasijauti bendruomenės dalimi. Smagi atmosfera, dauguma žmonių su vaikais, groja muzikantai, nusipirkti galima visko: šviežių daržovių, šviežios duonos, prieskonių, gėlių, užkąsti ūkininkų keptų burgerių, šonkauliukų ar kitokio riebaus ir čia pat vietoj kepto "gėrio". Kiekvienas prekiautojas savo palapinėje pasirūpinęs saldainių krepšiu mažiesiems persirengėliams ir saldainių medžiotojams. Ilgai stoviniuoju prie šviežių prieskonių vazonėlių, bet nusprendžiu jų įsigyti kitą kartą. Man labai patinka maistą gardinti šviežiais bazilikais, rozmarinais, krapais... Norėčiau turėti nedidelį jų darželį savo terasoj - juk oras visad tam tinkamas. Prie šio ketinimo būtinai dar sugrįšiu ir čia aprašysiu. Visi įsitraukiam į bandelių degustaciją prie naminės kepyklos palapinės. Vyras iš karto užsiprašo duonos su alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. Lauktuvių dar gauname duonos su moliūgų sėklom. Aš galvoje jau rikiuoju užkandėlės receptą pavakariams.

Paskutiniu metu esu siaubingai apsėsta pomidorų ir mozarelos salotų manijos. Bene kas antrą dieną būtinai pasidarau porciją su šviežiais bazilikais, balzamiku ir alyvuogių aliejaus šlakeliu. Pomidorų manija sergu nuo pat vaikystės. Pamenu, užtekdavo susipjaustyti pomidorą, užsibarstyti druskos, šaukšto grietinės ir man bevalgant ausys lapsėdavo. Įdomiausia buvo, kai laukiantis Nemuno į pomidorus net žiūrėti nenorėjau.

Tad grįžtant prie turgelio temos, sustoju prie ūkininko su keliom dėžėm laaaabai skaniai atrodančių pomidorų. Išsirenku kokius 2 kg už (tik vėliau paaiškėjo) kosminę kainą - 13 žaliųjų! Na, paragausim, pamatysim :)

Akis užkliūna už pasipuošusio vyruko, siūlančio moliūgų "drožinėjimo" paslaugą. Įspūdingai atrodo, čia toks jau prabangesnis dekoro variantas namams, nes dažniausiai visi tuos moliūgus patys išsipjausto (internetas pilnas idėjų ir pamokymų). Kaip turėtų būti gaila po to tą moliūgą išmesti lauk, kai jis tiesiog pradės pūti...

Ant pavyzdinio moliūgo išdrožinėtas pirato veidas

Tomato Tomato

Namo grįžome gerokai praalkę, tad kol Nemuną migdė tėvelis poguliui, aš nieko nelaukus nuploviau keletą pomidorų, supjausčiau ir sudėjau į lėkštę. Šast druskos, šast pipirų ir jau dedu į burną. Pala pala, galvoju. Tokiems pomidorams reikia solidžios kompanijos. Atriekiau duonos su alyvuogėm, pasmulkinau parmezano sūrio gabalėlių... Viską apšlaksčiau Villa Manodori balzamiku, kurį (negaliu nepasigirti!!!) dovanojo vienas pažįstamas virtuvės šefas. Skanumėlis! Jei kada aptiktumėte šitą gėrį, išbandykite parmezano sūrį juo apšlakstę. Mmmmm..... Prisipažinsiu, man, kaip pomidorų specialistei, šie brangieji nepranoko lūkesčių, bet su atitinkamais pagardais efektą išgauti nėra sudėtinga.

Sekmadienio užkanda (duona su alyvuogėmis ir dž. pomidorais, parmezano sūris, pomidorai, balzamikas, druska, pipirai)

Šį išskirtinį actą gamina iš Trebbiano vynuogių, kurios yra brandinamas ąžuolo, kaštono ir kadagių statinėse. Gaminamas ribotais kiekiais.

Tai kuo čia dėtas Halloween'as? Ogi tuo, kad iš tikrųjų tą kartą mes važiavome ne į turgelį, o ieškoti Pumpkin Patch (Moliūgų lauko), kur į bažnyčios altorių buvo suridenta daug moliūgų pardavimui ir pasigrožėjimui. Šiemet nutariau pabandyti bent vieną moliūgėlį išdrožti. Neradome mes to lauko, bet užklydome į turgelį. Tad, kaip ten bebūtų visada gerai, kai yra progų atrasti, patirti kažką naujo, įdomaus ir, žiūrėk tu man, skanaus!

II dalis. Halloween - keista išvyka į zoologijos sodą

Įsibėgėjus rudeniui, vieną labai floridiškai karštą ir drėgną rudens dieną, pakviesti draugės, mudu su Nemunėliu nuvykome į West Palm Beach zoologijos sodą, kuriame vyko Halloween'o festivalis vaikams. Kostiumo vėlgi vaikui specialiai nepirkau, nes negalėjau nieko rasti, kas tiktų vilkėti tokiame karštyje. Iš to, ką radau vaiko spintoje suderinau jam labai paprastą, bet mielą pirato kostiumą. Gaila, vaikas ūsiukų neleido nupiešti, mat kutena labai. Šiaip visi, kas pamatė, visi suprato, kad čia išdykusio pirato būta.
O štai zoologijos sode prisižiūrėjom visko. Turiu prisipažinti - nesu tokių vietų mėgėja. Man gaila kalinamų gyvūnų, o kai kurių paniškai bijau. Panašiai ne savi ir suirzę man atrodė ir tie vaikai, permirkę nuo prakaito, aprengti sintetiniais, šiltais ir nepatogiais kostiumais, vaizduojančiais filmukų ir amerikietiškų komiksų herojus. Parko administracijos sugalvota festivalio idėja smagi - sodas išpuoštas vaiduokliškom dekoracijom, pastatyti punktai, kur vaikai gauna saldainių, lipdukų ir panašių niekučių. Taip vadinimas "Trick or Treat" ("Pokštas arba saldainis"). Veikia didelis fontanas, kuriame vaikai gali žaisti su vandens srovėmis, atsigaivinti. Garsiai groja muzika, veikia kelios veidų dažymo, vaiduokliško makiažo studijos. Viskas būtų lyg ir smagu, bet tas karštis ir drėgmė tiesiog nežmoniški, tokia diena išpuolė, viskas man pasirodė lyg kokiam sulėtintam absurdo filme: tėvai šaukiantys ant vaikų, kad nebėgiotų ir nezystų, vaikai paraudę nuo karščio ir suirzę dėl nepatogių kostiumų, žvėreliai prislėgti triukšmo ir kaitros... Smagumo nedaug kažkodėl pajutom. Nusprendžiau Nemuną čia atvežti su tėčiu eilinę savaitgalio dieną, kai orai atvės...

Didžiausias driežas

I dalis. Halloween... vis dar ne mums (arba netikėti lietuviško rudens ženklai)

Po dvejų JAV praleistų metų, Halloween'as man vis dar sunkiai integruojasi į švenčių sąrašą. Pernai aš per patį Halloween'ą (spalio 31 d.), eidama su Nemunu į mūsų žaidimų mokyklėlę, pamiršau vaikui kostiumą parūpinti, tai maniškis tarp visokių meškiukų ir boružėlių tą kartą atrodė kaip koks ateivis iš kitos planetos. Man turbūt prieš švenčių maratoną (Halloween'as, Padėkos diena, Kalėdos) įsijungia kažkoks slaptas ignoravimo mygtukas, nes nuo pat rugsėjo čia prasideda visuotinis komercinis išprotėjimas. Parduotuvės pilnos plastikinių ir tikrų, įvairiausių dydžių ir spalvų moliūgų, lentynos lūžta nuo saldainių maišų, dekoracijų, žvakių, kostiumų ir pan. Pakelėse kartais gali pamatyti 30 laipsnių karštyje stovintį ir mojuojantį Laisvės statula ar Spidermen'u persirengusį žmogelį laikantį Halloween'o kostiumų parduotuvės reklamą. Sunku būtų rasti namą, kuriame gyventų vaikai ir kiemas nebūtų išdabintas kaukolių girliandomis, voratinliais, giltinėmis ar šikšnosparniais. Kaip gi galėtum pamiršti tokią šventę? Kai visa tai aplink save matai tris mėnesius, tu tiesiog pamiršti, kad visa tai dėl kažko, tiesiog atrodo, kad taip turi būti. Juk mums Halloween'as svetimybė, užaugusiems Lietuvoje mums ši šventė didelio džiaugsmo kažkaip nesukelia, juk sekanti diena - Visi Šventieji. Visai kitokių nuotaikų diena.

Šiemet pagalvojau, kadangi turime vaiką, gal visgi reiktų sudalyvauti kažkur, gal net ir kokį moliūgą į namus atridenti. Renginiai Halloween'o tema vyksta visur beveik du mėnesius iki šventės dienos: bibliotekose, muziejuose, zoologijos soduose, mokyklose, prekybos centruose ir t.t. Tik rinkis, renkis ir eik.

Rudens ženklus gamtoje aptikti Pietų Floridoje labai sudėtinga, o rudeninės nuotaikos nori nenori visur beldžiasi, todėl nusprendžiau rudens spalvų į namus pati atnešti. Pirmiausia prisiminiau, kad grįžus iš Lietuvos, vienoje mano mamos Nemunui dovanotoje knygelėje aptikau gerą šūsnį sudžiovintų įvairių lietuviškų medžių lapų. Tokio dalyko čia nerastum, nebent dirbtinį ir dar, žiūrėk, kainuojantį mažiauisiai 10 dolerių. Koks mielas ir nostalgija kvepiantis siurprizas! Kokia miela ir kūrybinga mano mama. Lapus sumerkiau į vazeles, židinį papuošiau netikrų rudeninių lapų gilianda, pastačiau daug žvakių, mažų moliūgėlių, primerkiau daug gėlių (chrizantemos ir čia rudenį populiarios, tik sunku jų nevadinti kapų gėlėmis)...

Mūsų rudeninis židinys

Mamos slapta parūpinti lietuviško rudens prisiminimai

Nemunui nusprendžiau surasti kažką panašaus į Vaiduokliuko herojų iš Otfrydo Proislerio knygelės. Šią knygelę atsivežiau iš Lietuvos, ją skaitydavom su sesėm vaikystėj. Paskaitau kartais ir Nemunui, nors kol kas ją nukonkuruoja spalvingosios apie Sesame Street... Kaip tokį vaiduokliuką pasigaminti radau čia.

foto iš http://katescreativespace.com/

Belieka nusipirkti moliūgą :)

2012-10-18

Vaikų darželio paieška...ilga istorija

Kai mūsų Nemunui suėjo 2 metukai ir grįžome iš atostogų Tėvynėje, nusprendėme, kad laikas pradėti ieškoti vaikų darželio. Aš nusprendžiau pradėti dirbti, darželis padėtų vaikui socializuotis ir greičiau pramokti kalbą. Giminaičių nebuvimas šalia yra labai didelis trūkumas gyvenant svetur, tai atsiliepia vaiko asmenybės formavimuisi, raidai ir pan. To niekas nepakeis, bet esu tikra, kad keletas valandų per savaitę puikiame darželyje duotų didelę naudą.

Paiešką pradėjome pamažu. Pirmiausia, pagal įvairius atsiliepimų šaltinius, rekomendacijas susidarėme geriausių darželių dešimtuką. Atsiliepimų (reviews) reiškinys JAV yra labai populiarus ir galingas informacijos šaltintis. Atsiliepimą internete praktiškai galima rasti apie bet ką... Tai tampa ir tam tikru marketingo įrankiu: įmonės samdo kvalifikuotus "atsiliepimų rašytojus". Spaudoje netgi galima rasti straipsnių, pamokančių kaip atskirti netikrus atsiliepimus. Apie tai plačiau - gal kitą kartą.

Pradėjus paiešką, apima dvejopi jausmai. Jau kaip ir esi nusprendęs, kad tai tinkama išeitis, laikas mūsų nespaudžia, rinksimės geriausią variantą, bet, kita vertus, esame svetimoje šalye, nelabai ką žinom apie valstijos švietimo sistemą (kuri, kaip vėliau paaiškėja, yra viena blogiausių visoje šalyje), patys miglotą supratimą apie darželius turim tik iš vaikystės tarybinės santvarkos laikų ir iš bendro nuovokos. Ir dar - Nemunas pirmas mūsų vaikas, norisi rasti kažką gero, keliančio pasitikėjimą ir turinčio perspektyvą. Teko pasidomėti Montessori auklėjimo koncepcija, todėl nutariau pirmiausia aplankyti montesorinius darželius, jų čia daugiausia. Dalykai, i kuriuos labiausiai kreipiau dėmesį buvo šie:

-dienos programa

-tvarka ir švara

-maitinimas

-kolektyvas

-požiūris į vaiko pratinimą prie naujos aplinkos

-kiemas

-vieta (arti namų, saugus rajonas)

-jokio TV klasėse

Taigi, pirmiausia aplankėme arčiausiai namų esančius darželius. Pirmas patiko tik iš dalies. Pamačiau, koks gi tas montesorinis darželis. Įdomus ir savotiškas pasirodė. Iėjus sunku suprasti, kad tai darželis: labai tylu, kvepia levandomis (veliau paaiškėja, kad tai aromaterapija vaikams). Direktorė pasirodė labai deganti aistra savo darbui, daug papasakojo apie montesorinį auklėjimą. Darželis gražus ir tvarkingas, didelis kiemas, grupės nedidelės, auklėtojai turi savo asistentus (auklytes), šviesios, erdvios, jaukios klasės su langais, per kuriuos tėvai gali atėję stebėti savo atžalas. Tai vienintelis darželis, kuriame buvo lovytės, skirtos poguliui. Dauguma darželių naudoja specialius čiužinius, kuriuos kaskart deda ant žemės kai ateina laikas poilsiui. Žaislų nedaug, dauguma medinukai, jokios elektronikos, melodijų ir pan. - tai man patiko. Erdvė suskirstyta į zonas pagal veiklas. Kas labiausiai iš karto krito į akį, kad vaikai žaidžia pavieniui, kas sau, tyliai ir ramiai. Montesorinis ugdymas ir pasižymi tuo, kad vaikai mokomi būti savarankiškais ir nepriklausomais. Kiemas gražus, erdvus, tik išklotas dirbtine žole (kuri, beje, yra labai brangi ir kažkodėl čia labai vertinama, nors man asmeniškai nežinau kas gali būti geriau už natūralią veją), įrengtas specialus augalų daržas, kurį vaikai prižiūri, jame gyvena gyvi drugeliai. Gražu. Tad trūkumai du: labai nepagrįstai didelė kaina ir monesorinio ugdymo ypatumai, kurie man ne visi prie širdies.

Sekantis darželis - visiška priešingybė pirmajam. Klasės tiesiog prikimštos pačių įvairiauų žaislų, didelis TV stūkso hole, kur vaikai laukia atvažiuojant savo tėvelių ir žiūri filmukus. Kiemas mažas, jokios žolės, teritorija padengta mulčiumi (bjauresnio dalyko nesugalvosi, kai čia šitaip drėgna, jame veisias kas tik nori...ir, lyg tyčia, vaikams labai patinka po jį krapštinėtis). Kaip ten bebūtų, darželis palieka neblogą įspūdį, nes labai draugiškas kolektyvas, jauki aplinka, arti namų, labai gera kaina...

Trečias darželis vėl gi montesorinis. Įėjusi iš karto suprantu, kad čia vaiko nevesiu. Nelabai švaru, visur skersvėjai, klasės tamsios, didelės vaikų grupės, įtartinos auklėtojos šūkaujančios ant vaikų dviem kalbom. Tuo metu kaip tik buvo duodami priešpiečiai vaikams. Dvimetinukams atvežė padėklą su hamburgeriais, raugintais agurkėliais ir keistos spalvos virtomis daržovėmis. Direktorė pasididžiuodama pakomentuoja, kad maistas įeina į kainą... Ilgai ten neužtrukome.

Ketvirtas darželis nustebino savo montesorine programa. Dvimečiai yra mokomi visko: raidžių, skaičių, žemynų pavadinimų... Žaidimai, žaislai tikrai įdomūs ir naudingi, bet tik ne dvimečiui visą dieną sėdėti ir mokytis. Susidarė įspūdis, kad vaikai ištisai kažko mokosi. Su vyru buvom nustebinti tų užsiėmimų gausa, pasirodė kažkaip nenormaliai visko daug... Kolektyvas toks gana abejingas, auklėtojos pavargusios, ne itin kvalifikuotas pasirodė. Akivaizdu, kad mes priekabiai viską vertiname, bet kol kas amerikietiški darželiai mūsų nesužavėjo.

Labai su didele viltimi nuvažiavau į gana tolokai esantį suomių bendruomenės įkurtą ir protestantų bažnyčiai priklausantį darželį, kurį rekomendavo draugė suomė. Rajonas, kuriame yra darželis, toli ir labai ne koks. Kaiminystė iš karto signalizuoja apie abejotiną saugumą. Darželis mažas, šalia stovi maža bažnytėlė. Direktorė suomė, tačiau mokslus baigusi JAV. Vaikiukai dauguma suomiai, bet visi kalba angliškai. Šis darželis atviras visoms tautybėms, rasėms ir pan. Dauguma užsiėmimų susįję su darbeliais ir muzika. Grupės tik 2, į darželį dažnai atvažiuoja stažuotis studentai iš Suomijos, todėl vaikų kiekis tenkantis suaugusiam yra vos 3:1. Palyginti švaru ir jauku, labiau jaučiasi naminė aplinka nei darželis. Kiemas didelis ir gražus. Priima vaikus tik nuo 2.5m, tad Nemunas šiek tiek per mažas. Visgi atstumas pasirodo man per didelis ir nevertas važinėti dėl šio darželio. Arčiau namų esantys pasirodė visgi geresni ir saugesni.

Na ir pagaliau apsilankėme palyginti naujame ir mažame darželyje, truputėlį toliau nuo namų. Jam vadovauja pati savininkė, labai draugiška ir miela moteris. Įėjus pajunti, kad esi darželyje, girdisi vaikų balsai, aplinka jauki ir smagi. Hole didelis akvariumas, klasių nedaug, visos labai šviesios ir jaukios. Vaikų nedaug, auklėtojos jaunos, aktyvios, draugiškos. Kiemas nuostabus, gyva veja, supuoklės, žaislai, viskas ko reikia. Tiesiog nerandu prie ko prisikabinti... Paaiškėja, kad čia vietų nėra ir reikia stoti į eilę, kuri sudaryta iki kitų metų gegužės. Žinoma, lauksime, pasirinkimo didelio nėra. Gerų darželių trūksta daug kur. Amerika, ypač Florida, beje, ne išimtis. O kaip norėčiau atrasti kažką tokio, kaip Vaikystės Sodas Lietuvoje.

2012-10-09

High Line - kabantis parkas

Foto iš www.highline.org

Įstabus parkas High Line, NYC yra vienas iš įdomiausių projektų, kuriuos man teko pastaruoju metu pamatyti. Tai viešas parkas, kuris atsirado ant istorinio krovininio geležinkelio bėgių, einančių virš Vakarinio Manhattan gatvių. Ši linija buvo vienas iš masinių infrastruktūrinių projektų ir buvo pastatyta 1930 m. 30 pėdų virš žemės tam, kad vagonai nekeltų pavojaus didžiausio Manhattan pramoninio rajono gatvėms. Nuo 1980 m. traukiniai čia neberieda. Dabartinė rajono bendruomenė, ne pelno siekianti grupė įsikūrė 1999 m. ir bendradarbiaudami su New York savivaldybe išsaugojo šį istorinį palikimą įkurdami parką. Parkas 90% finansuojamas iš privačių fondų ir yra atviras visuomenei.

High Line driekiasi per 3 dinamiškiausius Manhattan kvartalus: Meatpacking District (Mėsos pakuotojų rajonas), West Chelsea (Vakarų Čelsį) ir Hell's Kitchen/Clinton (Pragaro Virtuvę/Klintoną). Anksčiau šie rajonai buvo naudojami pramonės ir transportavimo tikslams. Dabar dauguma sandėlių ir gamyklų yra perdarytos į meno galerijas, dizaino studijas, restoranus, muziejus ir gyvenamuosius plotus. Ir iš tiesų keista bei įdomu eiti parke pro vietomis ranka pasiekiamus gyvenamųjų butų langus, iš labai arti matyti įspūdingai įrengtus loftus, viešbučiuose gyvenančius žmones. Teko girdėti, kad ir skandalingų vaizdų buvo užfiksuota...

Parkas apželdintas taip, kad jame ištisus metus galima atrasti kažką žydinčio, žaliuojančio, augančio.

Čia leidžiama atidaryti savo restoraną tik tiems verslams, kurių produkcija yra tinkamai užauginta ir paruošta nedarant niekam jokios žalos. Maistas čia laikomas pagrindine jungtimi tarp bendruomenės ir aplinkos.

Savaime aišku, kad čia vyksta daugybė meno ir socialinių projektų suteikiančių šiai išskirtinei vietai įspūdingą šarmą ir energiją.

Esu dėkinga savo vyrui, kuris paskutinę mūsų viešnagės New York'e dieną mane čia atsivedė. Tikrai įspūdinga, įdomi ir išskirtinė vieta, kurioje verta apsilankyti kiekvienam atvykusiam pamatyti šį miestą. Tai unikalus reiškinys ir pavyzdys to, kokią galią turi žmonių iniciatyva išsaugoti, kurti, dalintis, dovanoti kažką savo miestui, savo bendruomenei...

Daugiau informacijos apie projektą - ČIA

36 valandos įspūdžių

Jei kada nors tektų daug keliauti, pasinaudočiau labai įdomiu, šiuolaikišku ir praktišku New York Times sudarytu gidu:

New York Times: 36 valandos...

The New York Times 36 Hours: 150 Weekends in the USA & Canada

Savo vyrui padovanojau šių straipsnių apie JAV ir Kanadą rinkinį. Galiu pasakyti, kad atsiverčiame ji žymiai dažniau negu keliaujame. Jis malonus vartyti, įdomus skaityti ir svajoti...