Po dvejų JAV praleistų metų, Halloween'as man vis dar sunkiai integruojasi į švenčių sąrašą. Pernai aš per patį Halloween'ą (spalio 31 d.), eidama su Nemunu į mūsų žaidimų mokyklėlę, pamiršau vaikui kostiumą parūpinti, tai maniškis tarp visokių meškiukų ir boružėlių tą kartą atrodė kaip koks ateivis iš kitos planetos. Man turbūt prieš švenčių maratoną (Halloween'as, Padėkos diena, Kalėdos) įsijungia kažkoks slaptas ignoravimo mygtukas, nes nuo pat rugsėjo čia prasideda visuotinis komercinis išprotėjimas. Parduotuvės pilnos plastikinių ir tikrų, įvairiausių dydžių ir spalvų moliūgų, lentynos lūžta nuo saldainių maišų, dekoracijų, žvakių, kostiumų ir pan. Pakelėse kartais gali pamatyti 30 laipsnių karštyje stovintį ir mojuojantį Laisvės statula ar Spidermen'u persirengusį žmogelį laikantį Halloween'o kostiumų parduotuvės reklamą. Sunku būtų rasti namą, kuriame gyventų vaikai ir kiemas nebūtų išdabintas kaukolių girliandomis, voratinliais, giltinėmis ar šikšnosparniais. Kaip gi galėtum pamiršti tokią šventę? Kai visa tai aplink save matai tris mėnesius, tu tiesiog pamiršti, kad visa tai dėl kažko, tiesiog atrodo, kad taip turi būti. Juk mums Halloween'as svetimybė, užaugusiems Lietuvoje mums ši šventė didelio džiaugsmo kažkaip nesukelia, juk sekanti diena - Visi Šventieji. Visai kitokių nuotaikų diena.
Šiemet pagalvojau, kadangi turime vaiką, gal visgi reiktų sudalyvauti kažkur, gal net ir kokį moliūgą į namus atridenti. Renginiai Halloween'o tema vyksta visur beveik du mėnesius iki šventės dienos: bibliotekose, muziejuose, zoologijos soduose, mokyklose, prekybos centruose ir t.t. Tik rinkis, renkis ir eik.
Rudens ženklus gamtoje aptikti Pietų Floridoje labai sudėtinga, o rudeninės nuotaikos nori nenori visur beldžiasi, todėl nusprendžiau rudens spalvų į namus pati atnešti. Pirmiausia prisiminiau, kad grįžus iš Lietuvos, vienoje mano mamos Nemunui dovanotoje knygelėje aptikau gerą šūsnį sudžiovintų įvairių lietuviškų medžių lapų. Tokio dalyko čia nerastum, nebent dirbtinį ir dar, žiūrėk, kainuojantį mažiauisiai 10 dolerių. Koks mielas ir nostalgija kvepiantis siurprizas! Kokia miela ir kūrybinga mano mama. Lapus sumerkiau į vazeles, židinį papuošiau netikrų rudeninių lapų gilianda, pastačiau daug žvakių, mažų moliūgėlių, primerkiau daug gėlių (chrizantemos ir čia rudenį populiarios, tik sunku jų nevadinti kapų gėlėmis)...
Rudens ženklus gamtoje aptikti Pietų Floridoje labai sudėtinga, o rudeninės nuotaikos nori nenori visur beldžiasi, todėl nusprendžiau rudens spalvų į namus pati atnešti. Pirmiausia prisiminiau, kad grįžus iš Lietuvos, vienoje mano mamos Nemunui dovanotoje knygelėje aptikau gerą šūsnį sudžiovintų įvairių lietuviškų medžių lapų. Tokio dalyko čia nerastum, nebent dirbtinį ir dar, žiūrėk, kainuojantį mažiauisiai 10 dolerių. Koks mielas ir nostalgija kvepiantis siurprizas! Kokia miela ir kūrybinga mano mama. Lapus sumerkiau į vazeles, židinį papuošiau netikrų rudeninių lapų gilianda, pastačiau daug žvakių, mažų moliūgėlių, primerkiau daug gėlių (chrizantemos ir čia rudenį populiarios, tik sunku jų nevadinti kapų gėlėmis)...
 |
| Mūsų rudeninis židinys |
 |
| Mamos slapta parūpinti lietuviško rudens prisiminimai |
Nemunui nusprendžiau surasti kažką panašaus į Vaiduokliuko herojų iš Otfrydo Proislerio knygelės. Šią knygelę atsivežiau iš Lietuvos, ją skaitydavom su sesėm vaikystėj. Paskaitau kartais ir Nemunui, nors kol kas ją nukonkuruoja spalvingosios apie Sesame Street... Kaip tokį vaiduokliuką pasigaminti radau čia.
 |
| foto iš http://katescreativespace.com/ |
No comments:
Post a Comment