Gurkšnis pavasario Niujorke

Seniai žadėtas įrašas apie mano apsilankymą Niujorke. VĖL Niujorke! Šito miesto nebūna per daug!

Visai spontaniškai vieną ankstyvą, žvarbų ir saulėtą kovo šeštadienį atsidūriau pavasarėjančiame Niujorke. Tai buvo man asmeniškai labai svarbi ir nuostabi kelionė dėl keleto priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad apie ją galvojau jau labai seniai ir jos pagrindinis tikslas iš tiesų turėjo būti profesnis - aplankyti tarptautinę vaikų parodą Playtime New York 2013. Viskas gavosi spontaniškai, nes per įvairius rūpestėlius buvau apie tai pamiršusi. Antra, aš po bemaž trijų metų pertraukos išvažiavau kažkur VIENA. Trečia, mane tiesiog svaigino mintis, kad aš vėl vykstu į savo svajonių miestą ir galiausiai aš tikrai labai norėjau vėl pamatyti tikrą pavasarį.

Parodoje praleidau visą rytą, nors tikėjausi užtrukti žymiai ilgiau. Playtime New York - nuostabi vaikiškų rūbų, aksesuarų ir daiktų paroda kasmet vykstanti Niujorke, Paryžiuje ir Tokijuje. Joje dalyvauja ne masinės gamybos vilkai, o vienetinius, įdomius ir kokybiškus dalykus vaikams kuriantys dizaineriai ir gamintojai. Buvo labai įdomu ir džiaugiausi, kad galėjau iš arti pamatyti tai, kas man ateityje, manau, labai pravers įgyvendinant savo sumanymus ir idėjas.

Akis paganyti į parodos eksponatus galite užsukę ČIA.

Parodos vietą palikau artėjant vidurdieniui ir pietų metui, todėl telefonu pakalbėjusi su savo vyru patraukiau į jo rekomenduotą Eataly marketą Penktojoj aveniu šalia Union aikštės.

Kelionę pradėjau West Lower Manhattan Greenwich rajone, kuriame niekada prieš tai nebuvo tekę lankytis. Preitame amžiuje rajonas buvo vadinamas menininkų prieglobsčiu ir bohemos sostine. Šiandien dėl itin aukštų nekilnojamo turto kainų Niujorko bohema ir meno žmonės čia nebegyvena. Savo niujorkietišką menišką dvasią jie skleidžia Soho, Tribeka arba Brukline. Nepaisant to, turtingieji dabartiniai  rajono gyventojai turi stiprų, šio rajono bendruomenei būdingą, identitetą, didžiuojasi savo kaiminystės unikalia istorija ir įžymiuoju liberaliu požiūriu "gyvenk ir leisk gyventi".

Greenwich kaiminystėje teka Hudson upė ir glaudžiasi Brodvėjus. Vašingtono aikštės parkas laikomas Greenwicho rajono širdimi. Buvo labai įdomu niujorkiečių veiduose pamatyti gražaus ir šilto pavasario  šeštadienio nuotaikas. Visi tokie pakylėti ir atsipalaidavę atvirai ir paprastai mėgavosi išlindusia saule ir mėlynu dangum virš dangoraižių miško.

Vašingtono aikštės parkas

  

Šunų parkas

Vašingtono aikštė. Feministės ruošiasi kovo 8-osios mitingui už moterų teises

Jaunuolis vidury aikštės groja fortepijonu (!). Aplink jį žaibiškai tirpsta sniegas.

Toliau mano maršrutas tęsėsi link Union aikštės, prasukau pro Niujorko universiteto prancūzų kultūros centrą (La Maison Francaise), kuris įsikūręs istorinėje uždaroje Vašingtono arklidžių (Washington Mews) gatvelėje.

La Maison Francaise

Kai jau tikrai gerokai praalkusi pasiekiau Union aikštę, patekau į tikrą miestietiško turgaus šurmulį. Pirmojo čia surengto Darbo dienos parado garbei, ši aikštė turi JAV istorinės vietos statusą. Kartais ji tampa įvairių mitinguotojų, radikalų ir kitokių norinčiųjų viešai pasisakyti vieta. Po rugsėjo 11-osios įvykių čia žmonės rinkdavosi gedėti ir pagerbti žuvusiųjų.  Nuo 1976 m. čia tris kartus per savaitę šurmuliuoja ūkininkų turgelis. Tądien aikštė buvo sausakimša. Prekystaliai lūžo nuo įvairiausių vaisių, daržovių ir gaminių, kokių nebūna jokiose parduotuvėse. Čia kas savaitę apsilanko 250 000 pirkėjų. Netgi "New York Times" rašantys maisto žinovai gerą produkciją pataria įsigyti būtent šiame turguje. Aikštė populiari susitikimų vieta, todėl gausybė barų, restoranų ir parduotuvių čia tiesiog klesti. Tarp Union aikštės įžymybių, naujokų ir dabar bemaž populiariausių Niujorko vietų buvo ir mano maršruto tarpinis tikslas - EATALY.

EATALY - didžiausias itališko maisto ir vyno marketas (parduotuve šios vietos niekaip nepavadinsi...) pasaulyje. Tai vieta išskirtinio maisto mylėtojams, mėgstantiems pirkti ir ragauti itališką maistą, vyną ir ne tik. Tai nuostabi vieta, kuroje veikia itališkų delikatesų, vynų parduotuvėlės, 5 boutique restoranėliai ir kulinarinių mokymų centras. Ten patekus su gurgiančiu pilvu tikrai silpna gali pasidaryti nuo kvepiančių mėsos gaminių, sūrių, vaisių ir daržovių, šviežios žuvies, šviežios gamybos makaronų, desertų ir kaaaaavoooooos...

Tą šeštadienį čia žmonių buvo tiek, kad viltis gauti bent stovimą vietą viename iš 5 restoranų išnyko kaip dūmas... Alkis ir smalsumas nė neketino leisti pasiduoti, todėl sukau ratus tol, kol įsispraudžiau prie baro žuvies restoranėlyje šalia kažkokios manekenės su MAxMAra paltu. Staiga girdžiu už nugaros kažkas manęs klausia ko norėčiau išgerti. Labai malonus padavėjas užrašo mano rose vyno užsakymą ir palieka mane ramybėj. Prieš mano akis vyksta tikras gėris - itališko žuvies restorano pačiame Niujorko centre virtuvės darbas. Dirba 5 vyrukai, kuriems vadovauja 1 jauna, bet labai griežta virtuvės šefė. Per visą laiką, kiek aš juos stėbejau, ji liepė perdaryti bent 5 patiekalus ir kone po kievieno pagaminto patiekalo vistiek pasakydavo kažkokią pastabėlę. Viskas vyksta kultūringai ir ramiai. Virėjų veidai pasako daugiau nei jų pokalbiai. Manęs visa ši drama nei kiek netrikdo ir aš užsisakau mano mėgiamos kardžuvės patiekalą su grybais ir porais. Šalia manęs prisėda labai tvarkingai atrodanti vyresnė moteris ir užsisako omletą su kalmarais. Po kelių minučių ji pradeda pokalbį su nepažįstamu vyriškiu apie šią nuostabią vietą ir kaip ji kartais aukoja savo brangų laiką viena tam, kad čia atvažiuotų pavalgyti. O aš bežiūrėdama "pragaro" virtuvės spetaklį mintimis kalbuosi su savo sesėm, nes pirmiausia su jomis norėčiau dabar čia būti ir dalintis viskuo, ką dabar patiriu. Mano kardžuvė buvo tiesiog nepakartojama ir net nebežinau kas tam viskam ištiesų turėjo reikšmės. Vieta, žmonės, miestas, o gal pavasaris? Beautiful Life.

Laukiant užsakymo nėra ką veikt...

Mano kaimynei pasisekė mažiau. Ji savo omlete niekaip negalėjo rasti kalmarų ir tuo labai nusivylė. Subėgo padavėjas, vadybininkė ir virtuvės šefė spręsti problemos. Finale labiausiai nepasisekė omletą ruošusiam vyrukui, nes jo nosis buvo atsidūrusi  per kokį vieną centimetrą nuo netikusio patiekalo... Taip delikačiai šefė "face-the-fact" metodą panaudojo. 

Apžiūrėjusi keletą parduotuvėlių nusprendžiau traukti toliau, nes pėsčiomis norėjau pasiekti Centrinį parką iš kur turjau vykti į oro uostą. 

Stabteliu prie trikampio Flatiron pastato, Rokfelerio aikštės ir, užsukusi į keletą parduotuvių Penktojoj aveniu, pasiekiu Centrinį parką. Laukdama taxi dar žvalgausi į žmones, pastatus...

Flatiron pastatas, 1902 m.

Rokfelerio centras. Matosi Lietuvos vėliava.

Apėmė toks mielas nuovargis, nors dar laukė trijų valandų skrydis namo, džiaugiausi, kad grįžus namo mane pasitiks pasiilgęs Nemunas, brangus vyras ir saulėta Floridos kasdienybė... Niujorkas visada bus mano priebėga, gurkšnis kažko naujo, kąsnis kažko neprilygstamai nuostabaus. Kartais tik tiek ir tereikia. 

Mano maršrutas - ČIA.