Floridos "Saulės mieste" saulėlydžiai liko už kadro

Kai visai netikėtai Facebook'e pamačiau rūkytos žuvies nuotrauką su nuoroda į seną ir žinomą užeigą St. Peterburge, Vakarų Floridos pakrantėj, burbtelėjau savo brangiausiam, kad pagaliau turim kartu nuvažiuoti į aną krantą. Ne tik dėl tos žuvies, bet ir dėl nuostabių oranžinių saulėlydžių vandenyne*, balto smėlio paplūdimių ir, žinoma, dėl neseniai atidaryto naujo Salvadoro Dali muziejaus. 

Po savaitės automobiliu trise išvykome prie Meksikos įlankos. Išjudėjom vakarop, po visų darbų, su viltimi spėti pamatyti saulėlydį bent jau nuo garsiojo Sunshine Skyway tilto šalia St. Peterburgo.

Lėkėm skersai Floridos pusiasalio paprastu plentu palei didžiausią Floridos Okeechobee ežerą per pelkynus, kaimus, fermas, rančas. Vaizdai, jei ne palmės, panašūs kartais į Lietuvą vidurvasarį, kai viskas žaliuoja, bujoja ir alsuoja nuo saulės šilumos. Laukuose ganosi karvės, arkliai. Miesteliai įdomūs, skirtingi, bet toli gražu neprilygstantys Vokietijos ar Austrijos užmiesčio idilei. Ieškoti kažkokio ypatingo kultūrinio paveldo ar gilių istorinių šaknų net mintis nekyla. Šios Floridos apygardos iš pirmo žvilgsnio pasirodė giliai panirusios į agrarinį gyvenimą, dovanojantį gamtos sąlygų kartais lepinamą, kartais niokojamą derlių, kurį užsiauginti ir nusiimti gali betkuris tinginystei abejingas darbštuolis. Apart stambių ūkininkų išpuoselėtų sodybų ar vieno kito senesnio kolonijinio stiliaus namo ir gausybės įvairiausios pakraipos bažnyčių, kažko labai ypatingo šiame krašte ir nepamatysi. Į akis krenta preciziškai lygios laukų lygumos. Floridos reljefas įspūdingai plokščias, čia ne tik kalnų, bet ir aukštesnių kalvų nerastum.

Pravažiuojant Okeechobee miestelį, akis užkliūna už miesto centre pastatyto tanko ir kažkokio į patranką panašaus pabūklo. Taip ir nepavyko sužinoti, iš kur ir kam jie ten. Tik vienas šaltinis internete rašo, kad šie pabūklai mieste stovi vietinių kariškių garbei... Turbūt jų ten daug gyvena (gyveno?) ir turbūt jiems labai patinka savo tarnybą prisiminti kasdien užmetant akį į absurdiškai miestelio širdį užgrobusius karinius pabūklus. Nesuprantu aš nei tokios pagarbos, nei šiaip kuriam galui to reikia*.

Po beveik trijų valandų kelionės sustojame Arkadijos miestelyje, jau visai nebetoli kelionės tikslo, pramankštinti kojas ir užkąsti. Arkadijos pavadinimas siejamas su Graikija, nes šiuo vardu vadinamas ten Peloponeso regionui priklausantis rajonas. Visgi Floridoj esančiai Arkadijai pavadinimas buvo suteiktas vienos damos vardo garbei, kuri iškepė blynų kažkokiam svarbiam dėdei ir jis iš padėkos jai tokį mostą žagtelėjo. Kaip vėliau išsiaiškinau, šis miestelis garsėja rodeo festivaliais. Įdomus faktas, kad periodiškai Arkadijos senamiestyje vyksta antikvariatų mugės, didžiausios visose valstijose. 

Pavalgyti užsukome į žinomą tinklinį kabakėlį pavadinimu Chilli. Šio tinklo koncepcija (įskaitant pavadinimą) kadaise buvo akivaizdžiai nukopijuota ir perkelta į Lietuvą. Čia reikia pamatyti, nepatikėsit.

Bevalgydami labai amerikietiškai ruoštas vištienos juosteles (vištienos filė apkepta kažkiokioj tešloj) ir picą, stebėjom žmones. Dauguma atrodo vietiniai. Kai kur šmėžuoja kaubojiškos skrybėlės. Damos džinsuotos. Ten, kur sėdi šeimomis, į akis krenta tai, kad apkūnūs visi, o ne vienas ar du. Aš gana ilgą laiką, atvykusi čia gyventi, stebėjausi, kodėl kartais JAV vadinama nutukėlių šalimi. Ten, kur mes gyvename, labai apkūnų žmogų sutiksi nebent Wal-Mart ar degalinėj. Dauguma visai normalūs. Tik čia pagyvenusi kurį laiką pradėjau suprasti tas jų apkūnumo priežastis, bet apie tai, gal kitą kartą.

Po valandos tęsėme savo kelionę, prarasdami romantišką viltį pamatyti saulėlydį jūroje. Turint galvoje, kad iš dviejų vakarų šiame krante, vieną jau praleidome, buvo šiek tiek gaila. Ramiai riedėjome link pajūrio grožėdamiesi gęstančia saule nyrančia už horizonto, turbut kur nors prie Matamoros Meksikoje... Viešbutį pasiekėme jau visai sutemus. Čia Floridoje nebūna ilgų vakarų, kaip Lietuvoje vasarą. Vėliausiai čia temsta 9 valandą...

St. Pete Beach pakrantė

St. Peterburgas yra 4-as pagal dydį Floridos miestas, kuris taip pat dar vadinamas „Saulės miestu“. Identiško vardo su Rusijos miestu asociacija nėra atsitiktinė. Miesto įkūrėjas Peter Demens buvo kilęs iš St. Peterburgo Rusijoje ir ten praleidęs dalį savo jaunystės. Pasak vietinės legendos, XIX a. pabaigoje JAV Floridos valstijoje su savo bendražygiu iš Detroito jis metė monetą dėl to, kad nuspręstų, kuris suteiks pavadinimą šiam miestui, o kuris viešbučiui. Laimė suteikti miestui vardą teko patriotui iš Rusijos, o viešbutis pavadinimu "Detroit" dar tebeveikia čia iki šiol. Gineso rekordų knygoje šį miestą rasite paminėtą už ilgiausią 768 saulėtų dienų laikotarpį prasidėjusį 1967 metais. Saulėtų dienų metinis vidurkis čia – 361 diena. Tai nereiškia, kad čia nelyja. Palyja kokį pusvalandį ir vėl saulėta... Dėl šio fakto šį miestą buvo itin pamėgę Šiaurinių valstijų pensininkai. Kartais buvo juokaujama vadinant šią vietą „Dievo laukiamuoju“.

Pastaruoju metu populiacija atjaunėjo, turizmas klesti. Gausybė viešbučių, apartamentų, pramogų, barų, restoranų. Kontingentas labai įvairus, daugiausia amerikiečiai su šeimomis. Nors oficialiai jau sezonas buvo pasibaigęs, šurmulio netrūko niekur. Tiesą sakant, kurortinė miesto dalis kažkodėl man labai priminė Šventąją Lietuvoje. Paplūdimiai nuostabūs, platūs, smėlis baltas ir smulkus, be aštrių sutrupintų kriauklių priemaišų, kaip Rytiniame krante. Taip miela po tokį lakstyti ir smėlio pilis statyti...

Miesto savivaldybė turi žavią iniciatyvą pavadintą „Pusryčiai su meru“. Miestiečiai kas ketvirtą mėnesio trečiadienį 7 val. ryto kviečiami neformaliems pusryčiams su meru. Pusryčiaujant kviečiama ne tik pasidalinti idėjomis ir mintimis apie miesto valdymą, bet ir paremti miesto restoranus. Savivaldybės internetiniame puslapyje skelbiamos būsimų pusryčių vietos ir datos. Liuks meras.

Didelį turistų srautą čia privilioja prieš porą metų atidarytas naujasis Salvadoro Dali muziejus, tapęs didžiausiu šio miesto turistų traukos centru. Neįtikėtina, bet čia eksponuojama daugiausia menininko darbų už Europos ribų. Kodėl būtent JAV ir kodėl būtent Floridoje?

Viena turtuolių pora iš Ohajo valstijos, susižavėję Dali kūryba, tapo ne tik jo draugais, bet ir ištikimais klientais. Per 25 metus sukaupę 200 darbų kolekciją, jie nusprendė įkurti muziejų, kurio atidaryme 1971 m. sudalyvavo ir pats Dali. Po dešimtmetį trukusio įspūdingo lankytojų srauto, buvo nuspręsta ieškoti naujos nacionaliniu lygiu populiarios vietos. Taip 1982 m. senas prieplaukos sandėlys St. Peterburge virto S. Dali muziejumi. 2011 m. Muziejus buvo perkeltas į naują, modernų ir įspūdingą architektų iš HOK kompanijos projektuotą pastatą. Šiandien jame, be kelių šimtų dailininko įvairiausių darbų, saugomi ir 7 iš 18 jo garsiausių paveikslų.

Dali muziejaus Gift shop

Dali muziejaus interjeras

 

Dali muziejus

 

Šis muziejus - interaktyvi meno švietimo vieta. Čia teikiamos inovatyvios paslaugos verslui ir mokslo atstovams, organizuojami įvairūs užsiėmimai, padedantys žadinti kūrybiškumą sprendžiant problemas, dirbant komandoje ar priimant svarbius sprendimus. Daugelis Amerikos muziejų šiandien yra ne tik meno vertybių saugyklos, bet ir interaktyvaus švietimo apie meną, istoriją ar mokslą erdvės. Jėga! Galbūt seni bambekliai galvoja, kad taip menas tampa kažkokia komercija (juk už tai muziejus gauna pajamų), tačiau kokį efektą tai duoda šių dienų moksleiviams (ir ne tik) jie niekada taip ir nesužinos.

Pusiau juokais paminėsiu, kad net nebežinau kur daugiau laiko praleidau: muziejuj ar jame esančioj suvenyrų krautuvėlėj, kuri buvo pilna įvairiausių gėrybių Dali tema. O jei rimtai, ši vieta iš tikrųjų yra must-see lankantis Floridoje, netgi nesant itin dideliu Dali ar siurrealizmo gerbėju. Beje, siurrealizmas mūsų laikais tapo itin aktualia sąvoka, net jau nekalbant apie meną. Ar ne? Tad vieta tikrai verta dėmesio.

Tą dieną tikėjomės pamatyti saulėlydį, bet po pietų, pradėjus niauktis ir graudėti, tapo aišku, kad Meksikos įlanka šiandien ne nuotaikoj mums atskleisti savo vakarinio grožio paslaptis. Spėjome tik nueiti prie jūros, įmerkti minkštu baltu smėliu aplipusias kojas į vakarinės pakrantės ramias bangas. Dangus virš žemyno tiesiog juodavo nuo liūtimi pritvinkusių debesų, o va virš mūsų drąsiai švietė saulė. Aišku, lietus prapliupo, nors ir nenoriai kažkaip, lyg atsiprašydamas mūsų už šį kvailą sutapimą...

Šios pakrantės smėlis - mielybė

Rodos, lietus kaupiasi...

 

Ramiai čiurlenant lietui, vakare patraukėme vakarienės į prancūzišką restoranėlį. Nei maistas, nei aplinka nenustebino. Tiesiog viskas įprastai amerkietiškai supaprastinta. 

Sekantį rytą lėtai išjudėjom iš viešbučio turėdami paskutinį kelionės tikslą – Ted Peter Famous Smoked Fish užeigą. Tiesa, nuvykome per anksti, teko valandą pašmirinėti po netoliese vykusią vietinių amatininkų mugę, kurioje, už prarandančio kantrybę savo mylimojo man ištiestą dvidešimtinę, įsigijau labai mielą apyrankę prisiminimams užtvirtinti.

Kai atvykome į Ted Peter‘s, prie stalų jau sėdėjo žmonės. Viskas atrodo labai paprastai. Ne itin išvaizdus, bet tvarkingas namukas, su pastogine, po kuria išrikiuoti paprasti mediniai stalai ir suolai, baras, viduje namo – virtuvė. Šalia veikia pati žuvies rūkykla. Kvapas vilioja iš tolo ir kažką primena...

Įsitaisom prie stalo, padavėja atneša popierinius padėklus ant kurių aiškiai ir paprastai išdėstytas neįmantrus meniu. Siūloma paragauti kompleksinio patiekalo, kuris susideda iš pasirinktos rūkytos žuvies, bulvių salotų, kopūstų salotų su šviežio pomidoro griežinėliu ir  raugintu agurkėliu pašonėj. Tikrai buvau skaičiusi, kad verta visko čia paragauti. Kaina kandžiojos neišpasakytai – 21$ su rūkytos lašišos variantu. Mat velniai, užsisakėm po vieną. Legendinių dalykų pigiai negausi. Nesigailėjom. Tikrai skanu. Paprastai, be mandrumų, bet skanu.

Šiai vietai vadovauja jau penkta karta nuo 1950-ųjų. Užeigos pirmtakas, po II Pasaulinio karo tapęs žveju, susidomėjo žuvies rūkymo procesu ir nusprendė, kad turistai atvykę čia dėl saulės ir smėlio, važiuodami pro šalį, susigundys ir jo rūkytos žuvies kvapais. Ir jis buvo teisus. Užeiga tą dūmelį sėkmingai skleidžia jau virš 50 metų. Smagi vieta.

Tai štai po visų šių paprastai žavių įspūdžių leidžiamės namo. Paskutinė žymi vieta, kurią pravažiuojame – Sunshine Skyway tiltas. Pagal Travel kanalo sudarytą Pasaulio top tiltų dešimtuką šis – trečias. Tai žymiausias Floridos tiltas, turintis ilgą, įdomią istoriją ir yra itin mėgiamas automobilių reklamų kūrėjų. Jo aukštis gniaužia kvapą. Iš visų pusių tyvuliuoja žali įlankos vandenys, spigina saulė, o keliautojų automobiliai rieda į viršų ir žemyn baltu asfaltu, kontrastuojančiu su tuo neišpasakytai mėlynu Floridos dangum…

Nors nepamatyti saulėlydžiai taip ir liko už Meksikos horizonto, mes likome patenkinti. Patirti įspūdžiai – jaukūs, šilti, tingiai sugulę nuotraukose.  Lyg viskas taip ir turėjo būti…

Taskmaster'iai

 “Like all great travelers, I have seen more than I remember, and I remember more than I have seen.” – Benjamin Disraeli.

* Mes gyvename Rytinėje pakrantėje, kur saulė teka IŠ jūros.

**Jautrią savo reakciją teisinu tuo, kad man nuo vaikystės tankas simbolizuoja juodą blogį, kuris man jokioj vietoj, jokiu laiku, jokia proga neatrodys nei gražiai, nei įdomiai, nei teigiamai, nei pagarbiai...