Floridos "Saulės mieste" saulėlydžiai liko už kadro

Kai visai netikėtai Facebook'e pamačiau rūkytos žuvies nuotrauką su nuoroda į seną ir žinomą užeigą St. Peterburge, Vakarų Floridos pakrantėj, burbtelėjau savo brangiausiam, kad pagaliau turim kartu nuvažiuoti į aną krantą. Ne tik dėl tos žuvies, bet ir dėl nuostabių oranžinių saulėlydžių vandenyne*, balto smėlio paplūdimių ir, žinoma, dėl neseniai atidaryto naujo Salvadoro Dali muziejaus. 

Po savaitės automobiliu trise išvykome prie Meksikos įlankos. Išjudėjom vakarop, po visų darbų, su viltimi spėti pamatyti saulėlydį bent jau nuo garsiojo Sunshine Skyway tilto šalia St. Peterburgo.

Lėkėm skersai Floridos pusiasalio paprastu plentu palei didžiausią Floridos Okeechobee ežerą per pelkynus, kaimus, fermas, rančas. Vaizdai, jei ne palmės, panašūs kartais į Lietuvą vidurvasarį, kai viskas žaliuoja, bujoja ir alsuoja nuo saulės šilumos. Laukuose ganosi karvės, arkliai. Miesteliai įdomūs, skirtingi, bet toli gražu neprilygstantys Vokietijos ar Austrijos užmiesčio idilei. Ieškoti kažkokio ypatingo kultūrinio paveldo ar gilių istorinių šaknų net mintis nekyla. Šios Floridos apygardos iš pirmo žvilgsnio pasirodė giliai panirusios į agrarinį gyvenimą, dovanojantį gamtos sąlygų kartais lepinamą, kartais niokojamą derlių, kurį užsiauginti ir nusiimti gali betkuris tinginystei abejingas darbštuolis. Apart stambių ūkininkų išpuoselėtų sodybų ar vieno kito senesnio kolonijinio stiliaus namo ir gausybės įvairiausios pakraipos bažnyčių, kažko labai ypatingo šiame krašte ir nepamatysi. Į akis krenta preciziškai lygios laukų lygumos. Floridos reljefas įspūdingai plokščias, čia ne tik kalnų, bet ir aukštesnių kalvų nerastum.

Pravažiuojant Okeechobee miestelį, akis užkliūna už miesto centre pastatyto tanko ir kažkokio į patranką panašaus pabūklo. Taip ir nepavyko sužinoti, iš kur ir kam jie ten. Tik vienas šaltinis internete rašo, kad šie pabūklai mieste stovi vietinių kariškių garbei... Turbūt jų ten daug gyvena (gyveno?) ir turbūt jiems labai patinka savo tarnybą prisiminti kasdien užmetant akį į absurdiškai miestelio širdį užgrobusius karinius pabūklus. Nesuprantu aš nei tokios pagarbos, nei šiaip kuriam galui to reikia*.

Po beveik trijų valandų kelionės sustojame Arkadijos miestelyje, jau visai nebetoli kelionės tikslo, pramankštinti kojas ir užkąsti. Arkadijos pavadinimas siejamas su Graikija, nes šiuo vardu vadinamas ten Peloponeso regionui priklausantis rajonas. Visgi Floridoj esančiai Arkadijai pavadinimas buvo suteiktas vienos damos vardo garbei, kuri iškepė blynų kažkokiam svarbiam dėdei ir jis iš padėkos jai tokį mostą žagtelėjo. Kaip vėliau išsiaiškinau, šis miestelis garsėja rodeo festivaliais. Įdomus faktas, kad periodiškai Arkadijos senamiestyje vyksta antikvariatų mugės, didžiausios visose valstijose. 

Pavalgyti užsukome į žinomą tinklinį kabakėlį pavadinimu Chilli. Šio tinklo koncepcija (įskaitant pavadinimą) kadaise buvo akivaizdžiai nukopijuota ir perkelta į Lietuvą. Čia reikia pamatyti, nepatikėsit.

Bevalgydami labai amerikietiškai ruoštas vištienos juosteles (vištienos filė apkepta kažkiokioj tešloj) ir picą, stebėjom žmones. Dauguma atrodo vietiniai. Kai kur šmėžuoja kaubojiškos skrybėlės. Damos džinsuotos. Ten, kur sėdi šeimomis, į akis krenta tai, kad apkūnūs visi, o ne vienas ar du. Aš gana ilgą laiką, atvykusi čia gyventi, stebėjausi, kodėl kartais JAV vadinama nutukėlių šalimi. Ten, kur mes gyvename, labai apkūnų žmogų sutiksi nebent Wal-Mart ar degalinėj. Dauguma visai normalūs. Tik čia pagyvenusi kurį laiką pradėjau suprasti tas jų apkūnumo priežastis, bet apie tai, gal kitą kartą.

Po valandos tęsėme savo kelionę, prarasdami romantišką viltį pamatyti saulėlydį jūroje. Turint galvoje, kad iš dviejų vakarų šiame krante, vieną jau praleidome, buvo šiek tiek gaila. Ramiai riedėjome link pajūrio grožėdamiesi gęstančia saule nyrančia už horizonto, turbut kur nors prie Matamoros Meksikoje... Viešbutį pasiekėme jau visai sutemus. Čia Floridoje nebūna ilgų vakarų, kaip Lietuvoje vasarą. Vėliausiai čia temsta 9 valandą...

St. Pete Beach pakrantė

St. Peterburgas yra 4-as pagal dydį Floridos miestas, kuris taip pat dar vadinamas „Saulės miestu“. Identiško vardo su Rusijos miestu asociacija nėra atsitiktinė. Miesto įkūrėjas Peter Demens buvo kilęs iš St. Peterburgo Rusijoje ir ten praleidęs dalį savo jaunystės. Pasak vietinės legendos, XIX a. pabaigoje JAV Floridos valstijoje su savo bendražygiu iš Detroito jis metė monetą dėl to, kad nuspręstų, kuris suteiks pavadinimą šiam miestui, o kuris viešbučiui. Laimė suteikti miestui vardą teko patriotui iš Rusijos, o viešbutis pavadinimu "Detroit" dar tebeveikia čia iki šiol. Gineso rekordų knygoje šį miestą rasite paminėtą už ilgiausią 768 saulėtų dienų laikotarpį prasidėjusį 1967 metais. Saulėtų dienų metinis vidurkis čia – 361 diena. Tai nereiškia, kad čia nelyja. Palyja kokį pusvalandį ir vėl saulėta... Dėl šio fakto šį miestą buvo itin pamėgę Šiaurinių valstijų pensininkai. Kartais buvo juokaujama vadinant šią vietą „Dievo laukiamuoju“.

Pastaruoju metu populiacija atjaunėjo, turizmas klesti. Gausybė viešbučių, apartamentų, pramogų, barų, restoranų. Kontingentas labai įvairus, daugiausia amerikiečiai su šeimomis. Nors oficialiai jau sezonas buvo pasibaigęs, šurmulio netrūko niekur. Tiesą sakant, kurortinė miesto dalis kažkodėl man labai priminė Šventąją Lietuvoje. Paplūdimiai nuostabūs, platūs, smėlis baltas ir smulkus, be aštrių sutrupintų kriauklių priemaišų, kaip Rytiniame krante. Taip miela po tokį lakstyti ir smėlio pilis statyti...

Miesto savivaldybė turi žavią iniciatyvą pavadintą „Pusryčiai su meru“. Miestiečiai kas ketvirtą mėnesio trečiadienį 7 val. ryto kviečiami neformaliems pusryčiams su meru. Pusryčiaujant kviečiama ne tik pasidalinti idėjomis ir mintimis apie miesto valdymą, bet ir paremti miesto restoranus. Savivaldybės internetiniame puslapyje skelbiamos būsimų pusryčių vietos ir datos. Liuks meras.

Didelį turistų srautą čia privilioja prieš porą metų atidarytas naujasis Salvadoro Dali muziejus, tapęs didžiausiu šio miesto turistų traukos centru. Neįtikėtina, bet čia eksponuojama daugiausia menininko darbų už Europos ribų. Kodėl būtent JAV ir kodėl būtent Floridoje?

Viena turtuolių pora iš Ohajo valstijos, susižavėję Dali kūryba, tapo ne tik jo draugais, bet ir ištikimais klientais. Per 25 metus sukaupę 200 darbų kolekciją, jie nusprendė įkurti muziejų, kurio atidaryme 1971 m. sudalyvavo ir pats Dali. Po dešimtmetį trukusio įspūdingo lankytojų srauto, buvo nuspręsta ieškoti naujos nacionaliniu lygiu populiarios vietos. Taip 1982 m. senas prieplaukos sandėlys St. Peterburge virto S. Dali muziejumi. 2011 m. Muziejus buvo perkeltas į naują, modernų ir įspūdingą architektų iš HOK kompanijos projektuotą pastatą. Šiandien jame, be kelių šimtų dailininko įvairiausių darbų, saugomi ir 7 iš 18 jo garsiausių paveikslų.

Dali muziejaus Gift shop

Dali muziejaus interjeras

 

Dali muziejus

 

Šis muziejus - interaktyvi meno švietimo vieta. Čia teikiamos inovatyvios paslaugos verslui ir mokslo atstovams, organizuojami įvairūs užsiėmimai, padedantys žadinti kūrybiškumą sprendžiant problemas, dirbant komandoje ar priimant svarbius sprendimus. Daugelis Amerikos muziejų šiandien yra ne tik meno vertybių saugyklos, bet ir interaktyvaus švietimo apie meną, istoriją ar mokslą erdvės. Jėga! Galbūt seni bambekliai galvoja, kad taip menas tampa kažkokia komercija (juk už tai muziejus gauna pajamų), tačiau kokį efektą tai duoda šių dienų moksleiviams (ir ne tik) jie niekada taip ir nesužinos.

Pusiau juokais paminėsiu, kad net nebežinau kur daugiau laiko praleidau: muziejuj ar jame esančioj suvenyrų krautuvėlėj, kuri buvo pilna įvairiausių gėrybių Dali tema. O jei rimtai, ši vieta iš tikrųjų yra must-see lankantis Floridoje, netgi nesant itin dideliu Dali ar siurrealizmo gerbėju. Beje, siurrealizmas mūsų laikais tapo itin aktualia sąvoka, net jau nekalbant apie meną. Ar ne? Tad vieta tikrai verta dėmesio.

Tą dieną tikėjomės pamatyti saulėlydį, bet po pietų, pradėjus niauktis ir graudėti, tapo aišku, kad Meksikos įlanka šiandien ne nuotaikoj mums atskleisti savo vakarinio grožio paslaptis. Spėjome tik nueiti prie jūros, įmerkti minkštu baltu smėliu aplipusias kojas į vakarinės pakrantės ramias bangas. Dangus virš žemyno tiesiog juodavo nuo liūtimi pritvinkusių debesų, o va virš mūsų drąsiai švietė saulė. Aišku, lietus prapliupo, nors ir nenoriai kažkaip, lyg atsiprašydamas mūsų už šį kvailą sutapimą...

Šios pakrantės smėlis - mielybė

Rodos, lietus kaupiasi...

 

Ramiai čiurlenant lietui, vakare patraukėme vakarienės į prancūzišką restoranėlį. Nei maistas, nei aplinka nenustebino. Tiesiog viskas įprastai amerkietiškai supaprastinta. 

Sekantį rytą lėtai išjudėjom iš viešbučio turėdami paskutinį kelionės tikslą – Ted Peter Famous Smoked Fish užeigą. Tiesa, nuvykome per anksti, teko valandą pašmirinėti po netoliese vykusią vietinių amatininkų mugę, kurioje, už prarandančio kantrybę savo mylimojo man ištiestą dvidešimtinę, įsigijau labai mielą apyrankę prisiminimams užtvirtinti.

Kai atvykome į Ted Peter‘s, prie stalų jau sėdėjo žmonės. Viskas atrodo labai paprastai. Ne itin išvaizdus, bet tvarkingas namukas, su pastogine, po kuria išrikiuoti paprasti mediniai stalai ir suolai, baras, viduje namo – virtuvė. Šalia veikia pati žuvies rūkykla. Kvapas vilioja iš tolo ir kažką primena...

Įsitaisom prie stalo, padavėja atneša popierinius padėklus ant kurių aiškiai ir paprastai išdėstytas neįmantrus meniu. Siūloma paragauti kompleksinio patiekalo, kuris susideda iš pasirinktos rūkytos žuvies, bulvių salotų, kopūstų salotų su šviežio pomidoro griežinėliu ir  raugintu agurkėliu pašonėj. Tikrai buvau skaičiusi, kad verta visko čia paragauti. Kaina kandžiojos neišpasakytai – 21$ su rūkytos lašišos variantu. Mat velniai, užsisakėm po vieną. Legendinių dalykų pigiai negausi. Nesigailėjom. Tikrai skanu. Paprastai, be mandrumų, bet skanu.

Šiai vietai vadovauja jau penkta karta nuo 1950-ųjų. Užeigos pirmtakas, po II Pasaulinio karo tapęs žveju, susidomėjo žuvies rūkymo procesu ir nusprendė, kad turistai atvykę čia dėl saulės ir smėlio, važiuodami pro šalį, susigundys ir jo rūkytos žuvies kvapais. Ir jis buvo teisus. Užeiga tą dūmelį sėkmingai skleidžia jau virš 50 metų. Smagi vieta.

Tai štai po visų šių paprastai žavių įspūdžių leidžiamės namo. Paskutinė žymi vieta, kurią pravažiuojame – Sunshine Skyway tiltas. Pagal Travel kanalo sudarytą Pasaulio top tiltų dešimtuką šis – trečias. Tai žymiausias Floridos tiltas, turintis ilgą, įdomią istoriją ir yra itin mėgiamas automobilių reklamų kūrėjų. Jo aukštis gniaužia kvapą. Iš visų pusių tyvuliuoja žali įlankos vandenys, spigina saulė, o keliautojų automobiliai rieda į viršų ir žemyn baltu asfaltu, kontrastuojančiu su tuo neišpasakytai mėlynu Floridos dangum…

Nors nepamatyti saulėlydžiai taip ir liko už Meksikos horizonto, mes likome patenkinti. Patirti įspūdžiai – jaukūs, šilti, tingiai sugulę nuotraukose.  Lyg viskas taip ir turėjo būti…

Taskmaster'iai

 “Like all great travelers, I have seen more than I remember, and I remember more than I have seen.” – Benjamin Disraeli.

* Mes gyvename Rytinėje pakrantėje, kur saulė teka IŠ jūros.

**Jautrią savo reakciją teisinu tuo, kad man nuo vaikystės tankas simbolizuoja juodą blogį, kuris man jokioj vietoj, jokiu laiku, jokia proga neatrodys nei gražiai, nei įdomiai, nei teigiamai, nei pagarbiai...

TYLA prieš audrą

Čia aš ne tik apie vakarykštę mus (ne)netikėtai užklupusią audrą, kai susiruošėm trumpai pažvejoti vandenyne ant molo... Čia aš ir apie tai, kad man mielų darbų eilėje laukia du rašinėliai apie dvi nuostabias keliones: prie Meksikos įlankos ir į Vašingtoną. Įspūdžių daug! Tik juos suguldyti čia taip įdomiai, kad nesumenkinti efekto, nėra taip jau paprasta, ypač tuomet, kai namuose pamiršti foto aparatą... Taip juokaudama sau išmokau tokią pamoką ateičiai - svarbiausia į kelionę nepamiršti: vaiko, piniginės, telefono ir FOTIKO :) Visa kita - niekis.

Įrašą apie pirmąją kelionę jau baigiu ir netrukus dalinsiuos čia. O kol kas dalinuos tylos vaizdais prieš pačią tikriausią tropinę audrą, kuri mus vakar per 10 sekundžių permerkė iki barankų kišenėse. Cheers!

Gurkšnis pavasario Niujorke

Seniai žadėtas įrašas apie mano apsilankymą Niujorke. VĖL Niujorke! Šito miesto nebūna per daug!

Visai spontaniškai vieną ankstyvą, žvarbų ir saulėtą kovo šeštadienį atsidūriau pavasarėjančiame Niujorke. Tai buvo man asmeniškai labai svarbi ir nuostabi kelionė dėl keleto priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad apie ją galvojau jau labai seniai ir jos pagrindinis tikslas iš tiesų turėjo būti profesnis - aplankyti tarptautinę vaikų parodą Playtime New York 2013. Viskas gavosi spontaniškai, nes per įvairius rūpestėlius buvau apie tai pamiršusi. Antra, aš po bemaž trijų metų pertraukos išvažiavau kažkur VIENA. Trečia, mane tiesiog svaigino mintis, kad aš vėl vykstu į savo svajonių miestą ir galiausiai aš tikrai labai norėjau vėl pamatyti tikrą pavasarį.

Parodoje praleidau visą rytą, nors tikėjausi užtrukti žymiai ilgiau. Playtime New York - nuostabi vaikiškų rūbų, aksesuarų ir daiktų paroda kasmet vykstanti Niujorke, Paryžiuje ir Tokijuje. Joje dalyvauja ne masinės gamybos vilkai, o vienetinius, įdomius ir kokybiškus dalykus vaikams kuriantys dizaineriai ir gamintojai. Buvo labai įdomu ir džiaugiausi, kad galėjau iš arti pamatyti tai, kas man ateityje, manau, labai pravers įgyvendinant savo sumanymus ir idėjas.

Akis paganyti į parodos eksponatus galite užsukę ČIA.

Parodos vietą palikau artėjant vidurdieniui ir pietų metui, todėl telefonu pakalbėjusi su savo vyru patraukiau į jo rekomenduotą Eataly marketą Penktojoj aveniu šalia Union aikštės.

Kelionę pradėjau West Lower Manhattan Greenwich rajone, kuriame niekada prieš tai nebuvo tekę lankytis. Preitame amžiuje rajonas buvo vadinamas menininkų prieglobsčiu ir bohemos sostine. Šiandien dėl itin aukštų nekilnojamo turto kainų Niujorko bohema ir meno žmonės čia nebegyvena. Savo niujorkietišką menišką dvasią jie skleidžia Soho, Tribeka arba Brukline. Nepaisant to, turtingieji dabartiniai  rajono gyventojai turi stiprų, šio rajono bendruomenei būdingą, identitetą, didžiuojasi savo kaiminystės unikalia istorija ir įžymiuoju liberaliu požiūriu "gyvenk ir leisk gyventi".

Greenwich kaiminystėje teka Hudson upė ir glaudžiasi Brodvėjus. Vašingtono aikštės parkas laikomas Greenwicho rajono širdimi. Buvo labai įdomu niujorkiečių veiduose pamatyti gražaus ir šilto pavasario  šeštadienio nuotaikas. Visi tokie pakylėti ir atsipalaidavę atvirai ir paprastai mėgavosi išlindusia saule ir mėlynu dangum virš dangoraižių miško.

Vašingtono aikštės parkas

  

Šunų parkas

Vašingtono aikštė. Feministės ruošiasi kovo 8-osios mitingui už moterų teises

Jaunuolis vidury aikštės groja fortepijonu (!). Aplink jį žaibiškai tirpsta sniegas.

Toliau mano maršrutas tęsėsi link Union aikštės, prasukau pro Niujorko universiteto prancūzų kultūros centrą (La Maison Francaise), kuris įsikūręs istorinėje uždaroje Vašingtono arklidžių (Washington Mews) gatvelėje.

La Maison Francaise

Kai jau tikrai gerokai praalkusi pasiekiau Union aikštę, patekau į tikrą miestietiško turgaus šurmulį. Pirmojo čia surengto Darbo dienos parado garbei, ši aikštė turi JAV istorinės vietos statusą. Kartais ji tampa įvairių mitinguotojų, radikalų ir kitokių norinčiųjų viešai pasisakyti vieta. Po rugsėjo 11-osios įvykių čia žmonės rinkdavosi gedėti ir pagerbti žuvusiųjų.  Nuo 1976 m. čia tris kartus per savaitę šurmuliuoja ūkininkų turgelis. Tądien aikštė buvo sausakimša. Prekystaliai lūžo nuo įvairiausių vaisių, daržovių ir gaminių, kokių nebūna jokiose parduotuvėse. Čia kas savaitę apsilanko 250 000 pirkėjų. Netgi "New York Times" rašantys maisto žinovai gerą produkciją pataria įsigyti būtent šiame turguje. Aikštė populiari susitikimų vieta, todėl gausybė barų, restoranų ir parduotuvių čia tiesiog klesti. Tarp Union aikštės įžymybių, naujokų ir dabar bemaž populiariausių Niujorko vietų buvo ir mano maršruto tarpinis tikslas - EATALY.

EATALY - didžiausias itališko maisto ir vyno marketas (parduotuve šios vietos niekaip nepavadinsi...) pasaulyje. Tai vieta išskirtinio maisto mylėtojams, mėgstantiems pirkti ir ragauti itališką maistą, vyną ir ne tik. Tai nuostabi vieta, kuroje veikia itališkų delikatesų, vynų parduotuvėlės, 5 boutique restoranėliai ir kulinarinių mokymų centras. Ten patekus su gurgiančiu pilvu tikrai silpna gali pasidaryti nuo kvepiančių mėsos gaminių, sūrių, vaisių ir daržovių, šviežios žuvies, šviežios gamybos makaronų, desertų ir kaaaaavoooooos...

Tą šeštadienį čia žmonių buvo tiek, kad viltis gauti bent stovimą vietą viename iš 5 restoranų išnyko kaip dūmas... Alkis ir smalsumas nė neketino leisti pasiduoti, todėl sukau ratus tol, kol įsispraudžiau prie baro žuvies restoranėlyje šalia kažkokios manekenės su MAxMAra paltu. Staiga girdžiu už nugaros kažkas manęs klausia ko norėčiau išgerti. Labai malonus padavėjas užrašo mano rose vyno užsakymą ir palieka mane ramybėj. Prieš mano akis vyksta tikras gėris - itališko žuvies restorano pačiame Niujorko centre virtuvės darbas. Dirba 5 vyrukai, kuriems vadovauja 1 jauna, bet labai griežta virtuvės šefė. Per visą laiką, kiek aš juos stėbejau, ji liepė perdaryti bent 5 patiekalus ir kone po kievieno pagaminto patiekalo vistiek pasakydavo kažkokią pastabėlę. Viskas vyksta kultūringai ir ramiai. Virėjų veidai pasako daugiau nei jų pokalbiai. Manęs visa ši drama nei kiek netrikdo ir aš užsisakau mano mėgiamos kardžuvės patiekalą su grybais ir porais. Šalia manęs prisėda labai tvarkingai atrodanti vyresnė moteris ir užsisako omletą su kalmarais. Po kelių minučių ji pradeda pokalbį su nepažįstamu vyriškiu apie šią nuostabią vietą ir kaip ji kartais aukoja savo brangų laiką viena tam, kad čia atvažiuotų pavalgyti. O aš bežiūrėdama "pragaro" virtuvės spetaklį mintimis kalbuosi su savo sesėm, nes pirmiausia su jomis norėčiau dabar čia būti ir dalintis viskuo, ką dabar patiriu. Mano kardžuvė buvo tiesiog nepakartojama ir net nebežinau kas tam viskam ištiesų turėjo reikšmės. Vieta, žmonės, miestas, o gal pavasaris? Beautiful Life.

Laukiant užsakymo nėra ką veikt...

Mano kaimynei pasisekė mažiau. Ji savo omlete niekaip negalėjo rasti kalmarų ir tuo labai nusivylė. Subėgo padavėjas, vadybininkė ir virtuvės šefė spręsti problemos. Finale labiausiai nepasisekė omletą ruošusiam vyrukui, nes jo nosis buvo atsidūrusi  per kokį vieną centimetrą nuo netikusio patiekalo... Taip delikačiai šefė "face-the-fact" metodą panaudojo. 

Apžiūrėjusi keletą parduotuvėlių nusprendžiau traukti toliau, nes pėsčiomis norėjau pasiekti Centrinį parką iš kur turjau vykti į oro uostą. 

Stabteliu prie trikampio Flatiron pastato, Rokfelerio aikštės ir, užsukusi į keletą parduotuvių Penktojoj aveniu, pasiekiu Centrinį parką. Laukdama taxi dar žvalgausi į žmones, pastatus...

Flatiron pastatas, 1902 m.

Rokfelerio centras. Matosi Lietuvos vėliava.

Apėmė toks mielas nuovargis, nors dar laukė trijų valandų skrydis namo, džiaugiausi, kad grįžus namo mane pasitiks pasiilgęs Nemunas, brangus vyras ir saulėta Floridos kasdienybė... Niujorkas visada bus mano priebėga, gurkšnis kažko naujo, kąsnis kažko neprilygstamai nuostabaus. Kartais tik tiek ir tereikia. 

Mano maršrutas - ČIA.