Prisiminimai atostogų tema

Atostogos Lietuvoje šį kartą buvo ilgos ir ne visai tokios, kaip planuota. Įspūdinga ir nuostabi jų pradžia buvo pilna šiltų emocijų, susitikimo džiaugsmo ir atsipalaidavimo... Visgi po poros savaičių mus, kaip kokius šiltų kraštų gyventojus (?!), įžūliai užpuolė negalavimai ir ligos. Laimei, artimųjų rūpestis, dėmesys ir šiluma gydė geriau už vaistus. Už tai esu visiems širdingai dėkinga. Žinoma, ne ligas aš šiandien prisimenu gerdama kavą savo namų verandoj po palme, pučiant šiltiems, mus taip negailestingai skiriančio Atlanto vėjams...

Aš prisimenu nuostabų Naujųjų Metų vakarą, kurio ypatinga nuotaika pleveno virš šiluma ir jaukumu trykštančių man pačių artimiausių žmonių. Tėčio jubiliejaus šventė buvo pagrindinė mūsų atostogų Lietuvoje priežastis. Dėl laiko skirtumo adaptacijos ir nuovargio mane švelniai užliūliavo nostalgiškos nuotaikos. Po 3 metų pertraukos pamačiau ir apkabinau brangius žmones. Jaučiausi kaip sapne. Šis vakaras bus vienas iš gražiausių prisiminimų mano gyvenime.

Vėliau sekė trumpos, gana spontaniškos, bet labai reikalingos atostogos kalnuose. Pirmą kartą savo atžalą kelioms dienoms patikėjom tėvams. Oi kaip krimtausi taksi, toldama nuo namų... Nors žinojau, kad jį palieku pačiose patikimiausiose rankose, širdį spaudė kažkas nepaaiškinamo. Taip turbūt pirmą kartą nutinka visiems naujai iškeptiems tėveliams. Visgi atostogos buvo geros, nepaisant ivairių nesklandumų (kaip be jų?) ir mano brangiausiojo vyro peršalimo.
Prieš gerus 6 ar daugiau metų mano vyras išbandęs kalnų slidinėjimą susižavėjo kalnais ir šiuo sportu. po kurio laiko jis mane nusivežė į Italiją ir su dideliu entuziazmu bandė perteikti visą malonumą pats supažindinęs mane su slidinėjimo pradžiamoksliu. Prisipažinsiu, nedaug trūko, kad viskas būtų pasibaigę dideliu mano nusivylimu, nes ašarų buvo daugiau, negu to apdainuoto malonumo. Dabar ima juokas, bet tuomet buvo baimės ir pykčio tiek, kad atrodė sniegas ištirps. Menkas malonumas užsikelti į kalno viršūnę, o po to leistis ėjimo-griuvimo būdu su slidėm ant kupros... Viskas baigėsi laimingai, nes sekančią dieną užteko tik poros valandų su instruktoriumi ir slidinėjimas tiesiog tapo neatsiejama mūsų laisvalaikio dalimi visam gyvenimui.

Taigi, kas kartą atsistodama ant slidžių, prisimenu tą nesėkmių ir nusvylimo pilną dieną. Pasijaučiu labai laiminga, kad dabar galiu patirti tą neapsakomą malonumą skrieti su vėju, jausti, kaip gyvai pražysta jėgos, valosi mintys ir nurimsta jausmai. Tai - ypatinga laimės būsena, kuri aplanko tik kalnuose.

Sesers užfiksuoti vaizdai kalba už save.

Sekantis įrašas bus apie amerikietiško darželio lankymo pradžią ir mano nepakartojamą vienos dienos pavasarį Niujorke.